- pavydėti
- pavydė́ti, pavýdi (pavýdžia, pàvydi), -ė́jo intr.
1. SD443, R, K jausti kartėlį, apmaudą dėl kieno nors pasisekimo; gaivališkai norėti turėti pačiam, ką kitas turi: Pavydelninkas pavýdi kitam J. O jūs bėdžiui man kąsnelį tokį pavýdit K.Donel. Gaspadoriai pavydė́jo kumiečiams žemės Akm. Jaunims pavýdžiu, kad jie pagyvęs geriau Kln. Šitokio gyvenimo ir neprieteliams nepavydžiu Švnč. Aš jums pàvydžiu, kad jūs kalbėt mokat Dbč. Nepàvydžiu aš jam turtų, nepàvydžiu laimės Nmn. O vis pavýdžia man Ob. Geras žmogus niekados nepavydės KrvP(Šk). Jau kad duodi žmogui valgyt, gert, tai nepavydė́k Alks. Jie giesmelių bei dainelių man nepavydžia KlvD357. Dabar mokslas nepavýdžiamas Šl. Yra čia ko pavydė́t! Dkš. Veidmainiai tau pavydėjo del prakeiktųjų naudų savo Mž162. Šuo pavydi šun[iui] kuknion eiti B. Gražumo rožės tau pavydi LTR(Snt). ^ Prašom svečių valgyti: kad padėta, tai nepavydė́ta Dglš. Geriau savo turėti negu svetimo pavydėti KrvP(Mrk). Pavydima duona skaniausia B. Ubagui pavydėsi – pats sau neturėsi LTR(Grk). Pavyda kai šuo ubago terbos LTR(Vdk). Kad jam Dievas i dangaus nepavydėt! (linkima geram žmogui) Dglš.
pavydė́tinai adv.; SD443: Ji turėjo pavydėtinai gražius plaukus I.Simon.2. gailėti naudotis, šykštėti: Barščių, bulvių nepavydė́siu, o mėsos, ka noria, tenusiperkie Nmk. Saldainio gerklei pavydėdavo (gailėdavo suvalgyti) Lb. Nepavydi žodžio (šnekus) B. Kaip turiu, teip mun užtenka, ale žodžio nereikėtų pavydė́t (nieko nenoriu, tik pakalbinimo) Vdk. | refl. K: Mes tankiai sau ir atilsies pasivydėjom prš. 3. būti pavydulingam, pavyduliauti: Dėl to kalbėjau, kad pats norėjau, aš kitam pavydėjau tavęs jaunos mergelės JV377. Kad nemylėtų, kitiems tavęs nepavydėtų J.Bil. \ pavydėti; užpavydėti
Dictionary of the Lithuanian Language.